Tere! Taip sveikinasi mūsų šiaurės broliai estai. Įdomu. Taip švelniai tariasi, lengvai rieda “er” raidelė. Raidės primena lotyniškąjį “terra”, reiškiantį žemė, tačiau kartu ir jaučiasi slenkstis tarp šių panašių žodžių bei slenkstis pačiame “terra”. Dviguba “rr” nurodo stabtelti prieš, ties “e”, prieš užsikuriant, tarsi patenkintam katinui, dvigubai “rr”. O estiškasis “tere” minkštai atsispiria nuo žemės ir švelniai nušuoliuoja lyg voveraitė. Tarsi kviečia, sako:

— Sveiki atvykę į mūsų švelnią, svetingą žemę! — nuskamba mintyse estų “tere”.

Prisimenu. Jau kartą buvau susipažinęs, bet… viską pamiršau. Dabar žinau, jog nepamiršiu. Šis žodis sėda vis sunkėdamas, lyg giliam vandeny, gravitacijos traukiamas gilyn.

Pamenu, skaičiau, kad tikriausiai visos rytinės Baltijos jūros pakrantės gentys buvo vadinamos aisčiais. Nors pirmasis tai 98 m. užrašęs Tacitas “Germania” veikale lotyniškai užraitė “Aestiorum gentes”.

Aitäh — ä garsas sklinda per vidurį a ir e garsų. Tai — ačiū! Kaip panašu! Ačiū man visuomet atrodė toks išskirtinis, toks vienišas žodis. T ir č raidės kalbose viena kitą keičia, nes žinom, kad didelė yra antis, o mažytis yra ančiukas. “Äh” galėtų būti laiko ir kelių nuzulinto “iū” garso pusbrolis. Tuomet “aičiū” ir “ačiū” yra pusbroliai! Ar taip yra iš tiesų, nežinau, ir nežinau kaip vyksta žodžių giminystės įrodymas ir ar jis iš viso yra įmanomas, tačiau mano turimom žiniom, nes per daug panašumų ir jokia papildoma informacija to neneigia, mūsų ačiū yra kraujo broliai. Maloniai stebina, nes ne latvių “paldies”, o būtent estų “aitäh” turi kraujo ryšį su mūsų “ačiū”! Maloniai, nes reiškias, kad ne taip jau ir toli esame nuo estų! Visuomet maniau, kad mūsų kalbos labai skirtingos. Ne, pats antras žodis jau dėkoja ir siunčia užkoduotą užuominą, kad mes esame sesės ir broliai!

Ar tikrai? Taip smalsu pasidaro. Noriu sužinoti daugiau. Kokių dar jie žodžių turi?

See. Tariasi “sėi”, reiškia — šis, labai panašu į “ši”!

Väike. Vaike, vaike. Tai reiškia — mažas. Semantinė reikšmė truputį prasislinkus, bet visgi labai panaši!

Linn — miestas. Koer — šuo. Sai — duona. Kol kas nieko panašaus į lietuviškus žodžius.

Maja — namas, kaip ir latviškai, visgi kaimynės.

Raamat — knyga. Dvi “a” tariasi ilgiau, kaip ą su nosine. Veik kaip latviškai — grāmata, tik pamestos pirma ir paskutinė raidės — g bei a. Žinoma, netoli nuo gramatikos.

Särk — marškiniai. Lyg ir toli, bet man primena sermėgą. Iš kitos pusės, tai ir nelabai toli nuo angliško “shirt”.

Terviseks — į sveikatą! Tariasi lengviau nei mūsiškis ir įsivaizduoju, jog juo dažniau pajuokaujama dėl savo pabaigos. Tervis reiškia sveikatą.

Või — arba. Tariasi įdomiai. “õi” skamba kaip raidelė per vidurį “u” ir “i” garsų, lyg ukrainietiškai “и” arba rusiškai “ьи”. Panašu į latvių “vai”.

Värv — spalva. Turi panašumo su spalva vokiškai — “Farbe”. “V” kalbose kaitaliojasi su “f” ir su “b”.

Sinine — mėlyna. Panašu su mėlyna spalva slaviškai. Ukrainietiškai “синій” (tariasi synij) reiškia tamsiai mėlyna. Rusiškai, rodos, šis žodis irgi egzistuoja, tik rašomas truputį kitaip — “синий”. Lenkiškai irgi — “siny”, tik “si” junginys paverčia s garsą į š ir galiausiai viskas skamba kaip “šyni”. Nors panašiausia į suomių mėlyną — “sininen”.

Pruun — ruda. Dviguba “uu” tariasi kaip “ū”. Visai kaip latviškas “brūns”, tik “b” šiek tiek prasislenka su “p”, tačiau tai nestebina, nes ir “bankas” estiškai — “pank”. Turi panašumo su lietuviška “ruda” spalva, tačiau daugiau link latviško, o šis link vokiško “braun”.

Valge — balta. Labiau kaip valgis, tačiau žinant, kad “v” lengvai keičiasi su “b”, galėtų būti “balge”, o tuomet jau ne taip toli ir “balta”. Suomiškai — “valkoinen”, tarsi balkonas ar valgomas, valgomasis, nors semantinis ryšys abejotinas.

Riisikook — ryžių pyragas. Dviguba “ii” tariasi ilgai, kaip lietuviška “y” ilgoji. Kook — pyragas, kaip kad angliškai “cake”. “Ysi” junginy “s” garsas lyg asimiliuojasi į “z” ir skamba lyg “ryzikok”. Labai panašu į “ryžius”! Nors “riis” panašu ir į anglišką “rice”. Tarsi būtų viduriukas tarp lietuvių ir germanų kalbų.

Pelmeen — koldūnai. Dviguba “ee” tariasi kaip “ė”. Iš Sibiro Komi tautos apie 14 amžių atkeliavęs žodis, reiškiantis ausies (pel) duoną (nyan), veikiausiai dėl savo išvaizdos. Dar 19 amžiuje rašoma, kad taip rusijos imperijos provincijoje buvo vadinami “ushki” (ausys). Šiais laikais šis žodis “pelmeni” yra plačiai naudojamas rytų europos virtuvės restoranuose ir angliškai verčiamas kaip “russian dumplings”.

Aasta — metai. Semantinė reikšmė labai prasilenkia, tačiau primena lotynišką “astrą” — žvaigždę. Sanskrite “asta”, berods, reiškia saulėlydį. Lietuvoje turime vardą “Asta”. Gilinuosi į galimą kilmę. Trumpinys gali būti iš graikų “Anastasia”, reiškiančią atgimimą, arba iš skandinavų “Astrida”, reiškiančią grožio deivę.

Mannavaht — lyg ir manų košė! Gilinuosi toliau. Manų košė verčiama kaip “mannapuder”. Kaip ir latviškai — “mannā putra”. Kartą viena latvė mane pavaišino — buvo pasakiškai skanu! Nors ši košė nebuvo tiesiog išvirta — dar ji buvo ir išplakta! Ir su spanguolių uogiene. Tokia minkšta. Internete randu, kad šis receptas latviškai yra būtent “debesmanna” — manų košės lyg debesų. Vienos estės (spėju iš turinio) tinklarašty randu, kad tai ir yra būtent “mannavaht”. Ji rašo, kad jos močiutė ją vadino “vėjo koše” — nes pripildo pilvą, tačiau nepavalgydina. Taip vadinama ši košė balta, be jokios uogienės. Su spanguolėmis ji paružavuoja ir vadinama jau “roosamanna”. Su mėlynėmis ji vadinama “mustika mannavaht”. “Mustikas” reiškia mėlynę, o “must” juodą spalvą. Įdomu, ir kartu gaila, kodėl iš Lietuvos ši praktika, išplakti manų košę, išėjo arba niekada neatėjo?

Tokia mano kelionė kol kas su estų kalba, moku tik truputį virš penkiadešimt terminų. Galėjau dar tris kartus tiek išmokti kol rašiau šį tekstą, tačiau nusprendžiau jį parašyti. Rašydamas daugiau pasigilinau į pačius žodžius bei daugiau palyginau su kitomis kalbomis, tai tuo džiaugiuosi.

Pats tekstas gimė iš liūdnos istorijos. Nespėjome į skrydį į Taliną. Jau praėjo dvi dienos, bet vis dar skaudu. Iš kitos pusės, tai jei būtume išskridę, tai ir šis tekstas tikriausiai nebūtų gimęs. O estų žemės sostinę — Taliną — dar, tikiu, aplankysim! Nägemist!

Mėlynas paukštis

Per padangę tolimą
Skrido paukštis mėlynas.
Ir įsmigo strėlės
Juodą mirtį nešdamos,
Ir krūtinę pervėrė
Paukščio skaisčiai mėlyno.

1940 m. pavasarį Vilniuje rašytas Matildos eilėraštis, kurį pavyko atrasti jau rengiant spaudai knygą “Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis”, poetine kalba tartum pranašauja tragediją, kuri netrukus nutiko Lietuvos gyvenimo istorijoje.

Šaltiniai